Apie mus

VYTA - Tapyba ant vandens

AR KADA TEKO PIEŠTI ANT VANDENS?

Pasirodo tai įmanoma! Ir kas smagiausia – tam nereikia jokių meninių sugebėjimų. Nepakartojamą piešinį galima sukurti vos per 2-3 minutes!

Piešimas atliekamas specialiame inde ant sutirštinto vandens dažų teptuku ištaškant foną, o vėliau specialiomis lazdelėmis formuojami patys įvairiausi ir spalvingiausi ornamentai. Maža to, visas vaizdas nuo vandens paviršiaus perkeliamas ant popieriaus. Piešimui naudojami  visiškai natūralūs VYTA dažai.

PIRMASIS LAŠAS

Pirma spalva… tai medžių žaluma, antra – dangaus mėlis, trečia spalva – saulės spindesys, o gal žvaigždėta naktis… vandens begalybė…Ir jų fone – jūsų nuotaikos spalva…Linijos sukasi, vingiuoja, banguoja, mėgindamos išlieti sielos energiją, veržlumą o gal jaudulį…

Išmėginkite galimybę pažinti aplinką, save ir kitus… Nutapykite savo pasaulį  vandens paviršiuje ir parsineškite šį portretą popieriuje.

VYTA – TAPYBOS ANT VANDENS ISTORIJA

Tiksli šio meno kilmė ir amžius nėra žinomi. Tačiau tyrinėtojai pagal rastus pirminius dokumentus, kuriuose minimas popieriaus dažymas ant vandens penkiais atspalviais, mano, jog šis menas gyvuoja nuo 6 amžiaus ir kilęs Kinijoje, Tang dinastijos laikais (618 – 907). Tuo metu tai buvo tik vyrų žinių mokslas, mat anksčiau tokia technika buvo slapta. Ją net naudojo gaminant slaptus dokumentus, pinigus. Tais laikais šis menas buvo vadinamas ebre. Ebre – tai senovinės Centrinės Azijos žodis, kuris liet. reiškia „pelėsinis popierius“. Kai kurie darbai Kinijoje buvo vadinami liu-sa-cien (liet. klampusis sluoksnis).

Vėliau apie 15 amžių iš istorinio Centrinės Azijos regiono Turkestano šis menas „šilko keliu“ buvo perduotas į Įraną ir buvo pavadintas ab-ru (liet. vandens veidas). 16 amžiaus antroje pusėje šis menas nukeliavo iki Anatolijos, t.y. iki Turkijos dalies esančios Azijoje. Turkijoje šis menas buvo pavadintas ebru (liet. debesuotas). Būtent tuo metu gauti darbai ir atrodė kaip maži debesėliai.

16 amžiaus pabaigoje Europos keliautojai parsigabeno šį meną iš Stambulo. Pirmiausia jis pasklido Vokietijoje, tada Prancūzijoje ir Italijoje. Vėliau šis menas buvo patobulintas Anglijoje ir Amerikoje bei pasižymi skirtumu atsižvelgiant į šių šalių meno suvokimą. 16 amžiuje marmurinis popierius buvo naudojamas įvairiems vidiniams ir išoriniams papuošimams bei rankraščių aplankams.

Japonijoje šitas menas turi net 3 pavadinimus: suminagashi, ainagashi ir beninagashi. Seniausias ir ilgiausiai išlikęs darbas buvo sukurtas net 1118 metais.

Į Lietuvą šis menas atkeliavo 2006 metais, kurį mums dovanojo šio meno pradininkė Lietuvoje ir VšĮ institutas VYTA direktorė Irma Čekanauskienė. Vėliau 2012 metais viename lietuviškos baltų žynių bendruomenės susibūrime Šventojoje, pabrėžiant šio meno išskirtinumą lietuviškos kultūros kontekste, gimė itin tautiškas šio meno pavadinimas VYTA. VYTA – liet. Veidas Yra Tavo Atspindys. Kaip pasakytų baltų žynys Baltas: „tai kas vijasi, pinasi, audžiasi ir atspindi tavo jausmus ant vandens“. Turbūt teko girdėti posakį: „veidas – žmogaus sielos atspindys“. Ir tai yra tiesa. Dar Viduramžių Europoje buvo tikima, kad išvaizda atspindi žmogaus vidų. VYTA – Tapyba ant vandens leidžia pasinerti į save ir išlaisvinti savo tikrąjį „aš“.

Baltų kultūroje tai yra tarsi ateities būrimas, juk kiekviename darbe atsispindi individualus žmogaus likimas, emocijos, charakterio savybės, todėl dabar VYTA tapyba tapo meno terapija, kuri taikytina tiek vienišam seneliui, tiek veikliam gimnazistui, tiek solidžiam darbuotojui, tiek nedrąsiam pirmokui. VYTA technologijos dėka ant vandens galima išlieti ne tik savo jausmus, bet ir sukomponuoti tautinius ornamentus, pavyzdžiui, leliją, rūtą, ramunėlę ar širdelę ir vėliau visa tai perkelti ant specialaus popieriaus lapo. Ypač dailiai natūraliai sutirštintame vandenyje susiformuoja lietuviškojo dobilo lapeliai, o sukurtais simboliais ir raštais įmanoma padabinti ir drobės skiautę, ir natūralaus šilko audinį, keramikos ar medžio dirbinį.

Kaip matyti iš istorijos šis menas skirtingose šalyse vadinamas vis kitaip, o tai rodo savitą šio meno suvokimą ir kultūrą skirtingose šalyse.

KODĖL IR KAIP TAPYBA ANT VANDENS ATKELIAVO Į LIETUVĄ?

2006 metai, kovo vidurys… Internete išvydau preciziškai, labai smulkiomis detalėmis nutapytą paveikslą. Pasvarsčiau – per kiek laiko tokį darbą galima atlikti… Kiek pareikalauja laiko toks detalių smulkumas… Tada ir prasidėjo paieškos: kas ir kaip tai atliko, kur tai yra…?

Taip sutikau savo mokytoją, ir pasirodė, jog toks smulkių detalių piešinys atliekamas vos per keletą ar keliolika minučių, kad tai yra ne kas kita kaip tapyba ant vandens, dar kitaip vadinamas marmuravimu. Prasidėjo begaliniai susirašinėjimai ir žinių kaupimas apie šį meną… Viskas atrodė taip nerealu ir neįmanoma, kol neišvydau video… Kaip aš juokauju „Tai buvo meilė iš pirmo lašo“ – išvydusi, ką galima padaryti iš paprasto dažų lašelio, nebegalėjau to paleisti… Juolab, kad man kaip socialiniai darbuotojai, tai pasirodė puiki terapija negalią, dėmesio sutrikimų, savivertės ar dvasinių problemų turintiems žmonėms.

Prasidėjo antrasis ieškojimų etapas – alternatyvių priemonių paieška Lietuvoje… Buvo atlikta išsami paieška spaudoje, internete, mėginama rasti kas užsiimtų bent panašia veikla. Radau nemažai įvairių alternatyvų, tačiau nė vienas jų nebuvo artimas tam, ką siekiau vykdyti  ir vystyti… Lietuvoje nebuvo įmanoma rasti nieko panašaus į tai, kas naudojama šiame mene.

Tuomet kilo kita idėja – pasitelkti tai, ką turime – ES projektus. Buvo sukurtas pirmasis projektas „Negalės įveikimas bei socializacija pasitelkiant Ebru“, bei pirmoji šio meno pristatomoji paroda Lietuvoje, Vilniaus pedagoginiame universitete. Projekto metu į Lietuvą atvykęs tapybos ant vandens meistras suteikė žinias bei įgūdžius reikalingus toliau tobulinti šį meną savarankiškai bei vykdyti šio meno sklaidą, vystymą ir puoselėjimą. Visų šių darbų dėka buvo įkurta VšĮ Meno terapijos ir socializacijos institutas VYTA.

Nuoširdžiai,

Irma Čekanauskienė